Onos Šimaitės rankraštinis palikimas Vilniaus universiteto bibliotekoje

Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje saugoma didelė dalis Vilniaus geto žydų gelbėtojos, Pasaulio tautų teisuolės, bibliotekininkės Onos Šimaitės rankraštinio palikimo – laiškai, užrašai, fotografijos, dienoraščiai. 2024 m. minėdama Onos Šimaitės 130-tą gimimo sukaktį biblioteka skaitmeninėje erdvėje apžvelgia šios neeilinės asmenybės dokumentinį palikimą. Dokumentai liudija nepaprastos moters dvasios stiprybę, drąsą, kuklumą, pasiaukojimą ir atskleidžia jos poreikius: O. Šimaitė negali gyventi be knygų, teatro, muzikos, dailės ir kasdienės pagalbos žmonėms. Visas jos gyvenimas skirtas padėti kitiems. Karo metais tai buvo pagalba žydams, o vėliau – aplinkiniams ir visiems, kuriems reikėjo: siunčiant knygas, siuntinius, rašant recenzijas, palaikant draugus laiškais ir nuolatiniu dėmesiu.
O. Šimaitė studijų metais.

Onos Šimaitės biografija

O. Šimaitė gimė 1894 m. sausio 6 d. Akmenėje, Onos Daujotaitės ir Kazio Šimo šeimoje, kurioje augo dar trys vaikai: Julija, Liudmila ir Kazys. Iki 8-erių metų O. Šimaitė augo pas senelius, vėliau Rygoje lankė pradžios mokyklą, baigė gimnaziją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šeima išvyko į Rusiją. Maskvoje O. Šimaitė mokėsi, dirbo mokslo įstaigose su beglobiais vaikais. 1922 m. sugrįžusi į Lietuvą Kaune dėstė žydų mokykloje, dirbo vertėja, bibliotekininke įvairiose bibliotekose. Nuo 1924 m. studijavo humanitarinius mokslus Vytauto Didžiojo universitete.
Seserys Liudmila, Julija ir Ona Šimaitės. Fotografija dedikuota broliui Kaziui. Vilnius, 1924 m.
(kairėje) Julija Šimaitė. Vilnius, 1924 m. (dešinėje) Liudmila Šimaitė-Šakalinienė su vyru ir dukra Aldona. Kaunas, 1930–1940 m.
O. Šimaitės brolis Kazys Šimas. Fotografija dedikuota Onai Šimaitei. Vilnius, 1932 m.
O. Šimaitė su savo pasiūtomis lėlėmis. Kaunas, 1939 m.
VU rektoriaus M. Biržiškos kvietimu O. Šimaitė įsidarbino VU bibliotekoje. 1940–1944 m. dirbo knygų kataloguotoja, Senų spaudinių skyriaus vedėja, bibliografe, Lituanistikos seminaro sekretore.
Vilniaus universitetas ir biblioteka iki 1940 m.
(kairėje) 1940–1943 m. VU rektorius Mykolas Biržiška. (dešinėje) VU rektoriaus M. Biržiškos 1941 m. rugpjūčio 1 d. aktas, tvirtinantis bibliotekos personalo pareigas. O. Šimaitė paskiriama dirbti skyriaus vedėja.
O. Šimaitės asmens dokumentas. Vilnius, 1942 m.
Vilniaus getų planas. Memorialinė lenta Gaono g. 3, Vilnius. Atidengta prie pastato, kur buvo Vilniaus Mažojo geto vartai.
Vokietijai okupavus Lietuvą ir okupantams 1941 m. įkūrus Vilniuje getą žydų tautybės žmonėms Ona Šimaitė tapo jame įkalintų žmonių gelbėtoja. Dirbdama VU bibliotekoje, su rektoriaus žinia ji pradėjo lankytis Vilniaus gete neva surinkti iš bibliotekos pasiskolintų knygų. O iš tiesų geto kaliniams Ona Šimaitė padėdavo gauti maisto, netikrų dokumentų, į getą įnešdavo ginklų, perduodavo siuntinius, išnešdavo laiškus, vertingas knygas, rankraščius. Ieškojo globėjų ir slėptuvių žydų tautybės vaikams, slėpė pabėgėlius. 1943 m. studentę iš geto išgelbėjo išnešdama maiše, kitą išsivedė pro geto vartus apsimetusi, kad eina su kolege, slėpė ją savo bute, vėliau – VU bibliotekoje. Už pagalbą žydams tris kartus gestapo suimta. 1944 m. pavasarį tardyta, kankinta ir nuteista mirties bausme. VU rektoriaus M. Biržiškos iniciatyva universiteto darbuotojai papirko pareigūnus, mirties bausmė pakeista įkalinimu Dachau koncentracijos stovykloje. Vėliau buvo perkelta į koncentracijos stovyklą Prancūzijoje. 1944 m. išvaduota sąjungininkų kariuomenės apsigyveno Tulūzoje.
Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų 1944 m. O. Šimaitei išduota asmens tapatybės kortelė.
Tarptautinio pabėgėlių komiteto 1946 m. vasario 15 d. pažyma, patvirtinanti, kad O. Šimaitė yra lietuvių pabėgėlė. Pažyma išduota pridėti prie kitų dokumentų vykstant į Palestiną.
Prancūzijos Respublikoje išduotas kelionių į kitas šalis dokumentas. 1951 m.
Policijos patvirtinimas apie gyvenamosios vietos pasikeitimus 1948–1951 m. Paryžiuje.
38 Rue de Courcelles, Paryžius. Šio namo palėpėje O. Šimaitė gyveno iki 1965 m.
O. Šimaitė keleriems metams buvo išvykusi į Izraelį. 1956 m. grįžo į Prancūziją, gyveno Paryžiuje. Užsidirbdavo skalbdama, siūdama lėlės, dirbdama bibliotekose. Nuo 1965 m. iki gyvenimo pabaigos gyveno senelių globos namuose Cormeilles (prie Paryžiaus). Po mirties 1970 m. savo kūną paaukojo Medicinos universitetui Paryžiuje.
(viršuje, kairėje ir dešinėje) Iš O. Šimaitės gyvenimo Izraelyje, 1953–1956 m.
O. Šimaitė. Apie 1967 m.
(kairėje) O. Šimaitė Paryžiuje. 1969 m. (dešinėje) Paskutinė O. Šimaitės fotografija (autorius A. Liutkus). Paryžius, 1969 m.
Medelio, pasodinto Pasaulio tautų teisuolių alėjoje, šakelė.
O. Šimaitė – pirmoji lietuvė, kuriai 1966 m. kovo 15 d. suteiktas garbingas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Dėl to kovo 15-ąją minime Lietuvos žydų gelbėtojų dieną. Jos garbei 1987 m. pasodintas medelis Jad Vašem Pasaulio tautų teisuolių alėjoje Jeruzalėje, Izraelyje. LR prezidentas V. Adamkus apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (2002), VU S. Daukanto kiemelyje atidengta paminklinė lenta (2004), jos vardu Vilniaus senamiestyje pavadinta gatvelė (2015), jos vardas suteiktas Akmenės miesto bibliotekai (2019), Vilniuje ant namo Savičiaus g. 13, kuriame gyveno O. Šimaitė, atidengta memorialinė lenta (2019), VU bibliotekoje atidengtas Modesto Saukaičio sukurtas O. Šimaitės portretas (2020).
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.
Vilnius. Č. Milošo laiptai O. Šimaitės vardu pavadintoje gatvėje, 2023 m.
Lietuvos žydų gelbėtojų diena. VU S. Daukanto kiemas, 2023 m. Daugiau atminimo dienos fotografijų – paspaudus šią nuorodą
Žibuntas Mikšys. Apie 1970–1980 m.

Onos Šimaitės rankraštinis palikimas Vilniaus universiteto bibliotekoje

O. Šimaitės rankraštiniu palikimu rūpinosi Paryžiuje gyvenęs grafikas, bičiulis Žibuntas Mikšys. Didžiąją dalį dokumentų Ž. Mikšys perdavė Stanfordo universiteto Hooverio Karo, revoliucijos ir taikos institutui ir Kento universiteto bibliotekai. Kitą dalį saugojo savo namuose ir pas Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininką, kunigą Joną Petrošių. 1996 m. Ž. Mikšys šiuos dokumentus perdavė VU bibliotekai.
Ž. Mikšio išsaugotas O. Šimaitės archyvas. (kairėje) Dokumentų aplanko viršelis, 1977 m. (dešinėje) Ž. Mikšio O. Šimaitei sukurti ekslibrisai, 1970 m.
1969 m. gruodžio 6 d. Paryžiuje Ž. Mikšio užrašyta biografija – Ona Šimaitė (pagal jos pačios pasakojimą).
2003 metais ruošiantis O. Šimaitės 110-osioms gimimo metinėms kreiptasi į Kento universiteto biblioteką dėl O. Šimaitės dokumentų skolinimo rengiamai parodai. Šį bibliotekos žingsnį inicijavo O. Šimaitės paveldo tyrinėtojas Rimantas Stankevičius. Kento universiteto biblioteka, gavusi Ž. Mikšio sutikimą, turimą medžiagą pasiūlė perduoti VU bibliotekai nuolatiniam saugojimui. Tai buvo O. Šimaitės 1953–1969 metais rašyti dienoraščiai, įvairių asmenų 1958–1969 metais O. Šimaitei rašyti laiškai, jos surinkta medžiaga įvairiomis kultūros temomis ir kt. 2004 m. suformuotas atskiras O. Šimaitės asmens fondas.

Šiandien VU bibliotekoje saugomą O. Šimaitės asmens fondą sudaro 643 dokumentai. Iš jų 218 – jos brolio Kazio sūnaus Kęstučio Šimo archyvas. Nuo 2004 m. O. Šimaitės archyvas pasipildė įvairia medžiaga: garso įrašu, šakele nuo Teisuolių alėjoje Jeruzalėje augančio O. Šimaitei skirto medžio, deklaracija apie Vilniaus geto dokumentus, O. Šimaitės asmeniniais dokumentais, jos gautais ir rašytais laiškais, atsiminimais apie rašytojus Kazį Borutą ir Kazį Jakubėną, užrašų knygelėmis, kitais įvairiais užrašais ir iškarpomis iš spaudos, O. Šimaitės ir jos artimųjų fotografijomis.
O. Šimaitės dienoraščiai 1953–1969 m.

O. Šimaitės archyve reikšmingą vietą užima dienoraščiai: 29 ranka rašyti sąsiuviniai iš Kento universiteto bibliotekos ir 3 Ž. Mikšio perduoti dienoraščiai. Dienoraščius O. Šimaitė rašė gyvendama Prancūzijoje ir Izraelyje 1950–1969 m. lietuvių, rusų ir prancūzų kalbomis. Paskutinis įrašas padarytas 1970 m. sausio 1 d.:


„Per Kalėdas turėjau didelį džiaugsmą – pasakišką eglaitę [...], daug saldainių, gaunu begalo daug laiškų, knygų. Kada galėsiu nors ačiū pasakyti – nežinau. Šiais metais kaip tai mane nepaprastai daug kas prisiminė. [...] Kas visiems tiems geriems žmonėms pasakys, kad nepajėgiu rašyti?“


Dienoraščiai atskleidžia O. Šimaitės darbštumą, pareigingumą, kilnumą ir pasiaukojimą padedant kitiems, nenumaldomą literatūros, muzikos, dailės, teatro, kelionių poreikį:


„1953 22/X Ketvirtadienis. Gana gerai praleista naktis. Nuo 6 iki 7 skaičiau. Pusryčiai, indai, ruoša, pirkiniai iki 10 ½ v. [parašyti] 4 laiškai. ½ v. siuvinėjimas, pietūs, paštas, teatro bil.[ieto] pirkimas....“


„1956 14/X Sekmadienis. Nors aš nieko neturiu, gyvenu vien šiai dienai. Gyvenu nelengvai, bet kokia aš laiminga ir turtinga, kai galiu patekti į meno kūrinių pasaulį.“

Įklija O. Šimaitės dienoraštyje.
Nacių kalinimas padarė didelę žalą jos sveikatai. Savo dienoraščiuose ji skundžiasi bloga sveikata, tačiau stengiasi gyventi įprastą kasdieninį gyvenimą ir turi begalę troškimų:

„1954 8/II Pirmadienis. O, senatvė ir ligos! O siela, dar taip jauna ir trokšta darbo, mokslo, kelionių, o jėgų nebėra. Skaudu ir graudu.“



1953–1956 m. O. Šimaitė buvo draugų pakviesta atvykti gyventi į Izraelį. Šiuo laikotarpiu rašytuose dienoraščiuose labai ryškus Paryžiaus ir jo kultūrinio gyvenimo ilgesys, nepasitenkinimas karštu ir lietingu Izraelio klimatu, suprastėjusiomis gyvenimo sąlygomis.

„1954 10/II Gavau teatro laikraštį iš Paryžiaus. Kiek filmų, kiek parodų, kiek koncertų ir spektaklių dienos metu. Visa tai aš galėjau turėti prie sunkiausių gyvenimo sąlygų.“



Dienoraščiuose gausu įrašų, kuriuose ji atpasakoja knygos ar spektaklio turinį, išdėsto patirtus įspūdžius, pastabas, kritiką. Juose daug įklijų: atvirukų, teatro programų, koncertų kalendorių, iškarpų iš spaudinių apie literatūrą, muziką, dailę.
O. Šimaitės dienoraštis – šopeniškas sąsiuvinis. Įrašas ir iškarpos apie koncertus. Paryžius, 1960 m.
O. Šimaitės santykį su muzika prisimena jos artimų žmonių ratas. Iš Irenos Sabaitytės – ji ir mama gyveno kartu su O. Šimaite viename bute Savičiaus gatvėje – laiško (1969 12 21, Vilnius):

„Už gerą praeitį noriu Jums padėkoti, kad man vaikui, pirmutinis tai Jūs žmogus, įskiepijot meilę muzikai. Kokiam koncerte ar spektaklyje bebūčiau, būtinai visada prisimenu Jus.“



O. Šimaitė ypač mėgo kompozitoriaus Fryderyko Chopino sukurtą muziką. Lankydavosi įvairių muzikantų, atliekančių F. Chopino kūrinius, koncertuose. Straipsniams apie šio kompozitoriaus kūrinius, biografiją ir aplankytų koncertų įspūdžiams pasižymėti ji skyrė atskirą sąsiuvinį – Ž. Mikšys jį pavadino „šopenišku dienoraščiu“. Tai – F. Chopino 150 metų jubiliejui skirtas kalendorius, kurį O. Šimaitė gavo dovanų. Jį pavartyti galima VU bibliotekos Skaitmeninėse kolekcijose.
O. Šimaitės dienoraštis – šopeniškas sąsiuvinis. Paryžius, 1960 m.
Labai svarbi O. Šimaitės archyvo dalis – 1957–1969 metais artimiesiems, draugams ir pažįstamiems rašyti laiškai iš Prancūzijos ir Izraelio bei įvairių asmenų ir institucijų 1945–1970 metais jai rašyti laiškai lietuvių, rusų, prancūzų, vokiečių, lenkų kalbomis.

Dažnas laiškuose kviesdavo O. Šimaitę atvykti į Lietuvą, ragindavo rašyti atsiminimus apie Holokaustą ir jo metu patirtus žiaurumus. Neužmirštamas jos darbas Vilniaus universiteto bibliotekoje bei indėlis gelbstint žydus ir jų turtą iš Vilniaus geto bei YIVO žydų mokslo instituto. 1958 balandžio 7 d. – iš M. Čilvinaitės laiško:

„Buvau nuvykusi Vilniun, ieškojome Tavo nurodytų rankraščių, tik deja – liūdna ir graudu, kad nieko neradome. Sandėliuke po laiptais – laikomos anglys ir niekas ten išlikti negalėjo, apžiūrėjome ir sandėliuką įlipant į buv. lituanistikos seminaro patalpą. Ten taip pat tuščia. Ant aukšto, kaip rašei – dešinėje pusėje, kur nusileidžia stogas ieškojome, ieškojome ir nesupratome kurioje vietoje galėjo būti užkasta skardinė dėžutė. [...] Ieškojome su J. Berželioniu ir bibliotekos direktoriumi; neradę grįžome kaip iš laidotuvių kur palaidota didelės žmonių kančios.“



O. Šimaitė palaikė ryšius su žydų tautybės asmenimis, išgyvenusiais nacių okupaciją. Tai – Vilniaus gete lankyti Sala (Tania) Wachsman-Sterntal, Šlioma Kovarskij, Dina Abramovič ir Paul Bagriansky, Holokaustą tyrinėję istorikai Filipas Fridmanas ir Dovas Levinas.
Dinos Abramovič laiškas O. Šimaitei. Niujorkas, 1964 m.
Šliomos Kovarskij laiškas O. Šimaitei. Niujorkas, 1963 m.
Laiškuose atsiskleidžia jautrūs, skaudūs praeities išgyvenimai ir išgelbėtųjų iš geto dėkingumas. Tarp O. Šimaitės išgelbėtų žmonių – Sala Wachsman-Sterntal. Viename jos laiške kalbama apie pabėgimą iš geto:

13.IV 1961 „Šiandien metinės – tragiškų hitleriniame pragare praleistų metų. Pameni? Kai ateidavai pas mane į rūsį?..... Buvai vėliava – tuo metu, kai laisvės ir žmogiškumo vėliavos puvo baloje ir mėšle. Pameni? Pameni? Kaip glaudžiausi prie tavęs tamsią naktį, kai išėjau iš apsupto geto – Didžioji gatvė apšviesta – ir vokiečiai skubėjo į kiną. Ar pameni, ką man sakei? Mažute, mažute [šie žodžiai lenkiškai rašytame laiške parašyti lietuviškai], tuoj būsime namuose, tu pavargai – Mažute. Amžinai liksiu Tavo Mažutė“.



Kitoje vietoje prisimenama:

16.V (metų nėra) „Ar pameni, kai žydus išvarė iš geto į stovyklą, norėjai eiti su jais. Bet Trupianskis, Dimentmanas, Šuras tave perkalbėjo, kad jiems nepadėsi ir pati pražūsi.“

Tania ir Buka Sterntal Vokietijos pabėgėlių stovykloje apie 1947 m.
1968-II-6 laiške Vladui Žukui O. Šimaitė prisimena ir jaučia dėkingumą Vilniaus universiteto žmonėms už pagalbą slepiant Salą (Tania) Wachsman-Sterntal:

„... labai prašyčiau pakviesti pas save Universiteto sargą Berželionį, jei jis dar dirba Un-te, ir pasakyti Jam kuo didžiausia ačiū nuo manęs. Žudynių ir žmogaus paniekos laikais prof. Myk. Biržiška mane paskyrė darbui į Lituanistikos seminaro patalpas, kad ten galėčiau paslėpti studentė S. Wachsman, kuri ten išbuvo 4 ½ mėnesius. O kai Berželioniui pasakiau, kad man „daktaro“ liepta užsiimti šlavimo seminaro patalpų ir laiptelių, Jis liūdnai pažiūrėjo į mane, linkėdamas, kad tai mano „sveikatai“ padėtų ir broliškai paspausdamas abi rankas. Suprato Jis iš karto, kame dalykas. Ir to man niekad nepamiršti.“
O. Šimaitės laiškas V. Žukui. 1968 m.
O. Šimaitės korespondencija atskleidžia labai platų jos interesų ir pažinčių ratą – ji susirašinėja su vertėjais, rašytojais, menininkais, redaktoriais. Laiškuose dažnai minimas M. K. Čiurlionis. O. Šimaitė M. K. Čiurlionio bibliografijos ir jo kūrybos temomis susirašinėjo su bibliografu Vladu Žuku, meno kritiku Andrėjumi B. Nakovu, poete Jekaterina Bakunina, muziejininke Valerija Čiurlionyte-Karužiene, muzikologu Vytautu Landsbergiu ir kitais.
A. B. Nakovo laiškas O. Šimaitei. Paryžius, 1965–1966 m.
Neretai rašantieji asmenys būdavo pažįstami tarpusavyje, kolegos ar draugai. Tekstologė Anastazija Kašinskaitė ir vertėja Tayda Devėnaitė dirbo „Vagos“ leidykloje, draugavo su dailininke Lidija Meškaityte bei O. Šimaitės dukterėčia Aldute.
L. Meškaitytė ir T. Devėnaitė Antšvenčiuose (Jurbarko raj.), iki 1961 m.
Gyvendama Paryžiuje O. Šimaitė susirašinėjo ir susitikdavo su ten gyvenančiais lietuviais – diplomatu Stasiu Antanu Bačkiu ir jo žmona Ona Bačkiene, meno istoriku Jurgiu Baltrušaičiu (jaunesniuoju), vertėja Ona Bagdonaite-Greimiene, diplomatu Stasiu Lozoraičiu ir jo žmona Vincenta Matulaityte-Lozoraitiene, teisininku, dailininku Antanu Liutkumi (Meškinu), kunigu Jonu Petrošiumi, Žibuntu Mikšiu.

1964-IV-26 laiške Antanui Liutkui, kuris rūpinosi O. Šimaite Paryžiuje, išryškėja jos kuklumas:

„Iš tikrųjų aš niekad nebuvau literatūros kritikė. Nors apie perskaitytas knygas esu savo gyvenime daug laiškų rašiusi. Šis bei tas yra patekęs ir į spaudą. Tačiau aš labai nemėgstu puoštis svetimomis plunksnomis. Todėl Railai esu dėkinga, kad tiesą parašę, jog nesu „literatūros kritikė“ ir dar, rodos, garsi.“
(kairėje) O. Šimaitės laiškas A. Liutkui. 1964 m. (viduryje) Jurgis Baltrušaitis (jaunesnysis). (dešinėje) S. Lozoraitis ir O. Šimaitė Paryžiuje. 196? m.
O. Šimaitė didelį dėmesį skyrė knygoms ir jų skaitymui: „Knygas reikia ne vien turėti pas save, o skaityti, ir skaityti. Taip pat jas platinti, raginti, kad kiti skaitytų. Mes visi esame knygnešių tautos vaikai“ (laiškas V. Žukui. 1967-XI-30). Todėl dažniausia laiškų tema – knygos. Šia tema susirašinėjo su buvusia kolege Marijona Čilvinaite, bibliografu Vladu Žuku, vaikų rašytoja Aldona Liobyte, diplomatu Juozu Urbšiu, bibliofilu Romualdu Šalūga, poetu Eduardu Astramsku, choreografu Juozu Lingiu, teisininku Alfonsu Jakubėnu ir kitais.
J. Lingio laiškas O. Šimaitei. Vilnius, 1968 m.
Rašantieji dėkoja už atsiųstus leidinius ir vis prašo O. Šimaitės naujų. Laiške V. Žukui (1967 m. lapkričio 30 d.) O. Šimaitė apie knygų paieškas ir siuntimą rašo: „Kas bus galima – bus padaryta iš visos širdies“. Taip keliauja žurnalai literatūros, meno, istorijos, geografijos temomis, lietuvių ir užsienio autorių romanai, memuarai, žodynai, dailės albumai, poezijos rinktinės, vaikų literatūra. Rašoma apie perskaitytas, šiuo metu verčiamas ar redaguojamas knygas bei apie O. Šimaitei siunčiamus leidinius.
V. Kauneckas. Kulautuva (Kauno rajonas), 1959 m.
Vertėjas Vytautas Kauneckas yra atsiuntęs kelias fotografijas, kuriose jis nufotografuotas prie O. Šimaitės atsiųstų leidinių. Nuotraukose matyti žurnalai „La Nature“, „Scientific American“, „National Geographic“, knygos „Litterature francaise“ (Prancūzų literatūra, T.2, 1952), André Maurois (Andrė Morua) biografiniai romanai. Kitoje fotografijos pusėje V. Kauneckas rašo: „Kulautuva, 1959 VI 30. Aš savo kambaryje. Ką matote ant stalo, mieloji Ona, viskas gauta nuo Jūsų“.
O. Milašiaus bičiulių draugijos narės kortelė, išduota 1968 m. balandžio 11 d. Paryžiuje.
Kartais knygų siuntimas priversdavo imtis gudrybių. Pavyzdžiui, rašytojas Tomas Venclova rašo, jog Č. Milošo „Gimtąją Europą“ pirmą kartą sovietmečiu perskaitė O. Šimaitės dėka. Ji sugebėjo net ir Lenkijoje tuo metu neprieinamą knygą siųsti iš Paryžiaus į Lietuvą atskirais lapais, siuntiniuose draugams, giminėms. Kai kuriuos lapus panaudojo kaip šokolado pakuotę. Visa tai užtruko pusantrų metų, bet gudrybė pavyko. Lapai buvo surinkti ir duodami patikimiems skaitytojams. Knyga keliavo iš rankų į rankas, buvo godžiai skaitoma ir sovietiniais metais padarė didžiulę įtaką ne vienam Lietuvos intelektualui.

O. Šimaitė įvairius leidinius siuntė ir į bibliotekas. Jos archyve – Prancūzijos nacionalinės bibliotekos, Lenkų bibliotekos Paryžiuje, Žydų nacionalinės ir universiteto bibliotekos Jeruzalėje, Lietuvos valstybinės respublikinės bibliotekos Kaune (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) padėkos.
Prancūzijos nacionalinės bibliotekos padėka už atsiųstas knygas. Paryžius, 1964 m. lapkričio 17 d.
Savo artimiesiems ir draugams O. Šimaitė siuntė ne tik knygas, bet ir atvirukus, vokus, pašto ženklus, piešimo popierių ir teptukus, rašymo priemones, vaistus, medžiagas drabužiams siūti, augalų sėklas – viską, ko tik prašydavo, jei tik galėjo gauti ar nupirkti. Todėl net ir labai kukliai gyvenant jai nuolat stigo pinigų.

1961 m. kovo 10 d. laiške Tadas Ivanauskas rašo:

„[...] ir iš mažų dienų atsimenu kad ir mano tėvas vis iš jo gaudavo sėklas. Bet dabar nuo 1938 m. nutrūko tie ryšiai. Tad prašau suprasti, kad šis gražus sėklų pakelis sužadino manyje kaž kokią seniai pergyventą romantiką. Tad labai Tamistai dėkoju. Tų sėklų man pilnai pakaks.“
Lietuvių gamtininko, zoologo T. Ivanausko laiškas O. Šimaitei. Kaunas, 1961 03 10.
VU bibliotekoje saugoma didžiausia išlikusi O. Šimaitės rankraštinio palikimo dalis. Kiti archyviniai dokumentai saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, Kento universiteto bibliotekoje, Stanfordo universiteto H. C. Hooverio karo institute ir kitur.

O. Šimaitės rankraštinis palikimas praplečia jos biografiją, atskleidžia asmenybę. Tad šie dokumentai labai laukia būsimų tyrėjų. VU bibliotekoje saugomo O. Šimaitės archyvo fragmentai pasiekiami jai dedikuotoje VU bibliotekos skaitmeninėje kolekcijoje.


Archyvo pristatymą parengė Evelina Padrėzaitė, Nijolė Bulotaitė.

Kalbos redaktorė Eglė Kirilauskaitė. Vertėja Kristina Gudavičienė.

Pagalba, konsultacijomis ir profesiniu indėliu įvairiuose pasiruošimo etapuose prisidėjo Vilniaus universiteto bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo, Komunikacijos ir informacijos, Rankraščių ir Skaitmeninės bibliotekos skyrių kolegės ir kolegos Martynas Baldauskas, Rita Jankauskaitė, Donatas Jarutis, Elona Malaiškienė, Viktorija Rybakova.

VU bibliotekoje saugomas O. Šimaitės archyvas sukauptas Ž. Mikšio, K. Šimo dėka, papildytas O. Šimaitės dokumentinio palikimo tyrėjo R. Stankevičiaus rūpesčiu. VU biblioteka dėkinga už puoselėjamą O. Šimaitės atminimą.

Laiškų, dienoraščių citatų kalba netaisyta.

Vilniaus universiteto biblioteka, 2024 m.


Literatūra:

Rukšėnas, Algis. Lietuvos žydų gelbėtoja Ona Šimaitė: būdingos mintys iš jos gyvenimo ir palikto dienoraščio. Tėviškės žiburiai, nr. 44(1187), 1972, p. 3.

Stankevičius, Rimantas. Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021.

Šulgienė, Nijolė. Knygos bičiulę Oną Šimaitę prisimenant. Tarp knygų, Gegužė, 2004, p. 25–29.

Venclova, Tomas. Vilniaus vardai, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017, p.336.

Paroda Onai Šimaitei VU Filologijos fakulteto fojė, pažymint Lietuvos žydų gelbėtojų atminimo dieną VU

S. Daukanto kieme 2023 m. kovo 15 d.