Excerpt
tančios iš akių ašaros liudijo, kad Anskis Šimonis dar nemiręs ir kenčia ne tiek kūno, kiek sielos kančią. Kieme subildėjo vežimas. Ir pro duris, į kurias jau vėl akis buvo įsmeigęs Anskis, įžengė Krizas, Jokūbo Šimonio sūnus. Skaudus pasimatymas. …
Excerpt
O tada jis išėjo ir vaikščiojo po laukus ir kiemą labai nuliūdęs ir susimąstęs, su savimi šnekėdamas. Kada jis sugrįžo, — pastebėjo Krizas, kad raukšlės tėvo veide daug gilesnės pasidariusios. Bet akys jo buvo tokios skaisčios, lyg ką nežemiško jis būtų …
Excerpt
Taip, Anskio Šimonio tai buvo balsas. Nebe balsas, o šauksmas, bet ir ne tiek jau šauksmas, kiek mirties gargaliavimas. Prakaitu nupiltas, dabar išsi- tiesė visu ilgiu Anskis. Nustebo stuboje esantieji, o Šimonienė pra- džiugo: rasi dar pasitaisys Anskis, …
Excerpt
tėvą iš kapų ir jam kojas rankas nubučiuotų, ne kaip žmogui arba tėvui, o jau kaip nežemiškai būtybei. Juk ne žmogus, tik angelas tegali tokį kantrumą turėti, tokios siurbėlės nesunaikinti, ne- sutrypti kojomis! Bet Anskis vėl tiesia ranką į Krizą. Krizas …
Excerpt
vargu ištars jis tą vieną išganantį žodelį. Vargu, vargu! Sakytojas Marksas, kuris taip daug žmonėms jau akių užspaudęs, mato, kad čia kiekvienas aki- mirksnis brangus, auksu nebeatvaduojamas. Ir dar kas spaudžia Marksą: juk ir Krizas Šimonis dar gali …
Excerpt
girdo lyg koks nusileidimas, lyg koks abejojimas. O senelis Marksas pažįsta savo žmones, jų būdą, jų sielą. Jis žino, kad Krizas jau kaip ir laimėtas, tik viena jam reikia dabar dar priminti, ir Marksas jam primena: — Ar tu ne Jokūbo Šimonio sūnus? Jis …
Excerpt
— Ar esi prisirengęs citi prie Dievo Stalo? — rimtas Dievo tarno klausimas. — Jei susitaikei su artimu, tai bus ir Dievas tau malonus. O kada rudens saulutė užslinko už kopų kalnynų, išleido savo dvasią Anskis Šimonis. …
Excerpt
KELIONĖ Į KARALIAUČIŲ Lygus, baltas ir žvilgąs sniego dangalas dengia Aukštujų šilus ir ganyklas. Panašūs į senas, susi- gūžusias bobutes kadagių krūmeliai šiandien taip pat baltai, lyg nuotaka, apsirengę. O Aukštujų miškely pušys ir eglės, lyg pavydė- …
Excerpt
Ką tik per Aukštujų kalną plėsuoja retai tema- tomas Aukštujuose Žmogus. Į jo apsiaustą įsipai- niojo šiaurys ir, lyg vaikas išdykėlis, pagavo slap- stytis po skvernais, landžioti pro vieną kitą skylę. To nusibodęs, visai netikėtai užvertė apsiaustą vy- …
Excerpt
— Rasi jau vėl iš teismo, — atsidūsėjo Šimonis, — bet nežinau, kodėl... Tačiau šį kartą ir ne iš teismo, ir ne iš advokato. — Mikėlis parašė, — vartydamas laišką rankoje, paskelbia tėvas Šimonis. — Dėdė Mikėlis! — Ak, dėdė! — išsižiojo iš smalsumo Anelė, …
Excerpt
tiesia ranką, prašydamas, kad nebepyktų daugiau Krizas: — Esame vieno tėvo vaikai, — rašo jis. Argi Krizas kada nors pyko? To jis jau visai nebeatmena. Kodėl pykti? Ar kad reikėjo dalį ati- duoti? Ne, juk kas Mikėliui priklausė, reikėjo ati- duoti. Tiesa, …
Excerpt
nos vokietikės tokių jau ilgų suknelių ir nenešioja. Žiūrėk, Pėžaičių Švarcikė, kokie jos sijonukai trumpi. — Švarcikė už tave jaunesnė, — perspėjo mo- tina. — Bet atsimink, kad ne į Priekulę ar į Klaipėdą, o į Karaliaučių nori važiuoti. Ten visi vokiškai …
Excerpt
Ir Urtė, pastūmusi į šalį ratiną, užsisvajojo apie kelionę į Karaliaučių. Doleriai penki, gulintieji ant stalo, pagavo didėti, pilkėti. Nebe doleriai tai buvo, o kaži kiek tekinių, su nesuskaitomais geležiniais stipinais. Ne vežimo tai tekiniai. Ir kaip …
Excerpt
pridėjusi, nusipirko jau kiek geresnį arklį. Ir tas tik kaplis, — Šimonienės betariant, tebuvo. Bet buvo galima jį veik atšerti. Su tuo jau nors baimytis ne- reikia, kad beariant jis suklups vagoj. Laukų juk yra, tik reikia juos gerai išgyventi. O …
Excerpt
snapavusi ir perpečius pelėstakėmis ir puspelėsta- kėmis išsiuvinėjusi. — Anele, še, užrišk man apkaklę ir prierankius, — prašė Urtė mažosios sesutės. — Eikš šen, aš užrišiu, — pasisiūlė Marė. — Anelė dar kalės mazgais visa ką užmazgios. Nebūt reikėję tau …
Excerpt
— Ar su pirmočiais eisi? — vėl šaiposi Binta- kienė. Bet, štai, beveik užšalo ji iš pavydo: „— Iš kur tai, kas nupirko, ar pati užsipelnei? Urtė ištraukė iš motinos skrynės naują, visai nau- ją lastinginį jaką ir apsivilko. Matyti, jakas kaip nuo siūlo …
Excerpt
— Na, na, juk seseriai pasakė, ne kam kitam, tai kam čia dabar plūsti? — sudraudė motina. — Ji neprivalo mane per paiką laikyti, paršelis! — Nebarkitės, vaikai, — įsikišo tėvas Šimonis, — visos trys seserys, o visos kai širšūnai, ar ne gėda! — Ko puola …
Excerpt
pirmą kartą važiuos Urtė traukiniu. Ir tėvas Šimonis dar tik vieną kartą tėra traukiny sėdėjęs. Kur važiuo- si, kur nuvažiuosi? Į Klaipėdą ar Žibus nuvažiuoji vežimu ar šlajomis. O kai pardundėjo, parpūtė iš Klaipėdos trau- kinys, toks milžinas, toks …
Excerpt
jaukiau pasidarys. Ir ko mes atvažiavome? Aišku, kad dėdienė mūsų visai nenori. Vaikams parėjus, Urtė manė kaip nors susiar- tinti. Ypačiai su Erna norėjo ji užmegzti draugiš- kumo ryšius. Juk sako, kad būna kartais ir tarpe vokiečių gerų žmonių... — …
Excerpt
svajonę arba šnekučiuotis su motina ir Anele apie brolį Vilių Dortmunde, arba giedoti vakaro gies- melę, kartais pažvelgti pro langa, kur ganyklose kla- joja klystžvakės. Žiemą jų menkiau tematyti. Taip, tik iškeliavus iš tėviškės, išėjus iš namų, …
Excerpt
dantas ir žandaras. O kur Pėžaičiai! Tiesa, ir mokyk- loje jau reikėjo vokiškai mokytis, bet ten nepasi- taikė tokių žodžių. Vis dėlto ji supranta, kad tai kas bloga, nes brolis jau išstūmė Erną į kitą kambarį. Girdėti, kaip ten jis subara seserį. …
Excerpt
Jaunasis vokietis klausosi nesuprasdamas, apie ką čia dabar derybos eina. Paaiškino Mikėlis, ir vokietukas negali juokais tvertis, kad lietuvininkai vokiškus vardus tik arkliams panaudoja, o patys jų neima. Bet garbės žodžiu pažadėjo Heincas Urtei jos …
Excerpt
juokė, žiūrėdama į dailųjį ponaitį, kuris, stebėda- masis, negali atsižiūrėti. Ne, nėmaž nenuraudo Urtė, nors priežastis tam tikrai būtų, nes tik sučiupo jis po stalu Urtės ranką: — Bleibe, schėnes Madchen! — Visai aš ne schones Madchen! Žiūrėk, mano …
Excerpt
— Na, broleli, Karaliaučius vis dėlto dar ne Vo- kietija. Kiek čia dar lietuvių! — Bet rasi jie visi bus tokie, kaip jūs. Nori, kiek tik galima, nemokėti lietuviškai, — atkerta Krizas: — gėdžiasi su atvažiavusiais gentimis lietu- vininkais mieste …
Excerpt
Pagaliau pro duris įkišo nosį dėdienė: — Noch nicht fertig? — lyg smailia yla paur- bino Amalija Šimonienė. Urtė stengėsi paaiškinti, kad negalinti, kad ne- mokanti, kad nežinanti... — Ach, seid ihr Bauernkinder dumm! — Kaži, ar visi vokiečiai iš būrų …
Excerpt
Bet Urtei nesvarbu, kad dėdienė prakaituoja iš pykčio, o Erna ir kalbėti nebemoka. Ji jau apsi- rengusi ir griežtais, būriškais žingsniais eina pro du- ris tėvo ieškoti. — Wie ein gemeiner Soldat! — dejuoja Ši- monienė. — Tėveli, — sako Urtė, suradusi jį: …
Excerpt
ranka, o Ernos pirštai pastypę, kai padavė Urtei su- diev. Ir tuo akimirksniu, kada moterys buvo at- sveikintos, Urtei kaip diena nuaušo. Ir saulutė daug skaisčiau nušvito, ir miesto trobos ne tokios jau rūsčios bebuvo, kaip iki tol. O pravažiuojant pro …
Excerpt
— Bet išmintingą tu turi sūnų. Jis primena man tėvelį: labai į jį jis panašus ir išvaizda, ir būdu. — Ir protu, — papildė sakinį Mikėlis. — Mikėli, sakyk, ar tu patenkintas savo gyve- nimu? — netikėtai paklausė Krizas Šimonis. Mikėlis patraukė pečius: — …
Excerpt
ir atlydis, ir apskarda, o rytiniai vėjai parkeliau- jantiems pūtė kuo žiauriausiai šlapdrabą į veidą. Tik akių neatidaryk! Bet kada parėjo namo, tai Šimonienė ir Anelė slapčia nusišluostė ašaras nuo veido. O Urtė, juok- damosi pilna burna, nors ir ašaros …
Excerpt
ŽIAURUSIS GYVENIMAS — Taigi, Urtele, kaip sakiau, gausi eiti į žmones. Juk matai, kad namie būti nebegali. Mes jau gyventi nebegalime, reikia būtinai atiduoti ūkį Viliui nuo Kalėdų. Tegul jis gyvena, tegul jis vargsta. Kad mes išimtinę ir gausime, bet …